DIRVOŽEMIS PASAULYJE DYKUMĖJA. AR LIETUVA TO IŠVENGS?

DIRVOŽEMIS PASAULYJE DYKUMĖJA. AR LIETUVA TO IŠVENGS?

Lietuvos mokslininkai taip pat konstatuoja, kad dėl itin aktyvaus mineralinių trąšų propagavimo bei naudojimo ir pačių ūkininkų kompetencijos stokos dirvožemio kokybės problema mūsų šalyje nuolat aštrėja.

 Prognozuojama, kad iki 2050 m. maisto produktų poreikis pasaulyje išaugs beveik dvigubai. Vadinasi, intensyvės ir žemės ūkio sektoriaus veikla. Tačiau jau dabar visuotinai pripažįstamas faktas, kad dirvožemis pasaulyje dykumėja. Kitaip tariant, daugėja plotų, kuriuose be mineralinių trąšų jau neauga niekas.

Situaciją į gerą galėtų pakeisti nebent ateinanti nauja, atitinkamą žinių bagažą įgijusi jaunųjų ūkininkų karta bei valstybės dėmesys dirvožemio kaip nacionalinio turto apsaugai.

 Geros būklės – tik ketvirtadalis plotų

 Aleksandro Stulginskio universiteto Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto (ASU ADMI) vadovas profesorius Vaclovas Bogužas pastebi, kad šalies žemės ūkyje stebina paradoksas:  brangią techniką, technologijų įrenginius žemdirbiai tausoja, o štai pagrindinė jų darbo priemonė  - dirvožemis – yra likusi tarsi šio dėmesio lauko užribyje.

„Ūkininkai vertina valdomus plotus pagal tai,  kiek galima gauti derliaus dabartiniu metu. Tačiau tikroji dirvožemio būklė Lietuvoje gana apgailėtina. Tik apie 25 proc. mūsų dirvų yra tokios būklės,  kad pakanka rūpintis, jog degradacija neprasidėtų. Kitų 75 proc. šalies plotų kokybė prasta. O štai pasaulio mastu jau daugiau kaip 50 proc. dirvožemių yra degradavę dėl labai sumažėjusių organinių medžiagų atsargų“, - konstatuoja pašnekovas.

V, Bogužo pastebėjimu, Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę savarankiškai ūkininkauti pradėjo žmonės, stokoję žinių apie dirvožemio kokybės svarbą. Be to, dėl žemų gyvulininkystės produkcijos supirkimo kainų šalyje labai sumažėjo gyvulių skaičius, o kartu ir mėšlo kaip vertingiausios organinės trąšos kiekiai.

„Netgi neturtingų dirvožemių Lietuvos regionuose šiuo metu auginami javai. Iš tiesų ten turėtų būti daug pievų ir ganoma  daug gyvulių“, – neabejoja profesorius, pastebintis, kad dažnu atveju laboratorijoje  neištyrę dirvožemio sudėties ūkininkai augina tai, ką esamuoju laikotarpiu galima pelningiau parduoti. Tačiau realias galimybes turėtų nulemti dirvožemio tipas ir jo savybės. Smėlingas dirvožemis neturi sorbcinės („akumuliacinės“) gebos. Tad netgi intensyviai tręšiant jame nesiformuoja ilgalaikės maisto medžiagų sankaupos.

 Dirva – tik vata cheminėms medžiagoms sugerti

 ASU ADMI docentė Jūratė Aleinikovienė šiandien taip pat su nerimu kalba apie tai, kad dirvožemis tampa tarsi vata, kurią prisotinus cheminėmis mineralinėmis trąšomis „išspaudžiamas“ maksimalus derlius. „Iš tiesų dirvožemis pats iš savęs gali būti derlus. Tačiau retas ūkininkas gilinasi į natūralią savo dirvos kokybę, nes tiesiog nesupranta šio reiškinio aktualumo. Daugelis įsitikinę, kad kiek cheminių trąšų įdėsi, tiek derliaus gausi. Todėl dažniausiai tręšiama tik vandenyje tirpiomis mineralinėmis trąšomis, kurias augalai pasisavina lengviausiai. Bet šios trąšos labiausiai ir nualina natūralų  žemės derlingumą“, – neabejoja pašnekovė.

Pasak J. Aleinikovienės, ūkininkui paprastai rūpi tik viršutinio ariamojo sluoksnio kokybė. Nesuvokiama, kad didesniame nei 1,5 m gylyje esantis dirvodarinis sluoksnis  yra gerokai svarbesnis. Nes būtent tai vieta, iš kurios  natūralios medžiagos gali arba išsiplauti, arba per augalų šaknis pakilti į dirvos paviršių ir jį pagerinti.

„Mūsų dirvožemyje natūraliai yra mažai organinių medžiagų palyginti netgi su kaimyninėmis Latvija ar Lenkija. Ir, deja, dėl žinių stokos mūsiškiai ūkininkai nededa pastangų humuso kiekiui dirvoje padidinti. Pastaruoju metu vis labiau populiarėja teorija, kad didžiosios Australijos, Afrikos, Pietų Amerikos dykumos yra susiformavusios kaip neteisingos žemdirbystės pasekmė. Tai skamba išties bauginančiai, tačiau ir Lietuvoje apie 20 proc. dirvodarinių uolienų yra lengvos, todėl dykumėjimo tendencijos ir mums kelia realų pavojų“, – aiškina ASU atstovė.

Atsakydami į klausimą, kokią matytų išeitį iš dabartinės situacijos, mokslininkai sutartinai teigia, kad visų pirma reikia objektyvaus, nekomercializuoto  žemdirbių švietimo. Pašnekovai pastebi, kad šiuo metu su ūkininkais aktyviausiai bendrauja trąšomis prekiaujančios firmos.  Jos atlieka dirvožemio tyrimus, pataria kokių trąšų įsigyti.

V. Bogužo nuomone, kiekvienam būtina galvoti, kaip valdomą žemę praturtinti organinėmis medžiagomis – gyvulių mėšlu, daugiametėmis žolėmis, azotą kaupiančiais įsėliais, šiaudais. „Nuėmę javų derlių kai kurie ūkininkai šiaudus neretai netgi parduoda. Tai didžiulė klaida“, – įspėja pašnekovas, pateikdamas pavyzdį, kad Vokietijoje, Austrijoje žemdirbiai netgi įstatymu yra įpareigoti nuėmę pagrindinį derlių pasėti tarpinius pasėlius, nes jei dirva lieka be augalijos, organinė medžiaga greitai mineralizuojasi ir yra prarandama.

Mokslinėms rekomendacijoms trūksta duomenų

 J. Aleinikovienė atkreipia dėmesį į tai, kad kuomet šeimos ūkiai būdavo perduodami  iš kartos į kartą, ūkio veikla būdavo planuojama keliems dešimtmečiams. „Šiuo metu ūkininkai taip pat turėtų susiplanuoti veiklą ir vertinti ją ne tik  derliaus išraiška, bet ir dirvožemio pokyčiais“, - pataria pašnekovė, pastebinti, kad ūkininkai, mokantys didelius pinigus už chemines trąšas, turėtų rasti resursų ir dirvožemio cheminiams tyrimams. „Būtų dar geriau, jei dirvožemio kokybės stebėsenos veiklą kompensuotų valstybė. Be abejo, mokslininkai yra pasirengę ateiti žemdirbiams į pagalbą. Tačiau realiai padėti galime tik tiems, kurie pateikia kelerių, o dar geriau – keliolikos metų informaciją apie naudotas trąšas, taikytas sėjomainas. Priešingu atveju galime nurodyti tik kryptį. Šalyje būtų tikslinga įkurti nekomercinę viešojo sektoriaus įstaigą, kuri teiktų rekomendacijas, pritaikytas konkretiems šalies regionams, vietovėms bei ūkiams“, – įsitikinusi kalba ASU atstovė, pastebinti, kad šiuo metu problema yra ir tai, jog šalies mastu nekaupiama duomenų bazė apie ūkiuose taikytas (ar netaikytas) dirvožemio gerinimo priemones, todėl Lietuvos mokslininkams sudėtinga vertinti klimato kaitos bei dėl perteklinio mineralinių trąšų naudojimo atsirandančius pokyčius.

 Sėkmės raktas – išsilavinusių jaunųjų ūkininkų rankose

 „ES moka žemdirbiams tiesiogines išmokas už nustatytų aplinkosauginių reikalavimų laikymąsi. Vienas jų – taikyti žalinimo priemones, skirtas dirvožemiui gerinti ir klimato atšilimo problemai spręsti. Tačiau kokiais būdais šio tikslo sieks, šalys narės yra pasirinkusios pačios. Lietuvos pasirinkimą įvardyčiau kaip kuriozinį, nes mūsų ūkininkai gauna išmoką už laikomus juodojo pūdymo plotus. Anksčiau juodasis pūdymas būdavo tręšiamas mėšlu. Bet šiuo metu, kai mėšlo neįterpiama, juodasis pūdymas dirvožemį ne gerina, bet blogina! Vaizdžiai tariant, mokėti išmoką už tai yra tolygu, jei valstybė mokėtų pinigus apsivogusiam vagiui“, – ironizuoja V. Bogužas, komentuodamas šalies žemės ūkio politikos realijas.

Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad Seimas artimoje ateityje planuoja koreguoti žemės pardavimo saugiklius reglamentuojantį įstatymą. Vienas siūlymų – atsisakyti reikalavimo žemdirbiams būti įgijus žemės ūkio krypties išsilavinimą. „Mano nuomone, šį reikalavimą būtina palikti. Jeigu kalbame apie žemės ūkio perspektyvą, galime nesunkiai numanyti, kad ateityje išliks tik tie ūkiai, kurie sugebės išsaugoti dirvožemio derlingumą, rūpintis aplinkosauga ir prisidėti prie klimato kaitos mažinimo. Todėl džiugina tendencija, kad vis daugiau mūsų universiteto absolventų grįžta į tėvų ūkius. O šie jaunieji ūkininkai žino, kad perspektyvaus ūkininkavimo raktas yra organinių medžiagų gausinimas dirvožemyje. Tik tada dirvožemis bus gyvybingas ir seikės gerus derlius“, – reziumuoja ASU ADMI vadovas prof. V. Bogužas.

Atsiprašome, komentuoti straipsnį šiuo metu nėra galimybės... X

KR
kiti rubrikos straipsniai

KR
REKLAMA

KR
REKLAMA

KR
REKLAMA